Aš visą gyvenimą buvau kuklus žmogus, stengiausi neišsiskirti iš minios, bet taip pat siekiau pritapti prie mane supančios aplinkos, kuri tuo metu man atrodė tokia atitolusi ir nepasiekiama. Žvelgiant atgal, visa gyvenimo tėkmė, rodos, vedė mane pro tankaus miško klampynus. Kad ir kurią kryptį rinkausi, pro juos judėjau visomis keturiomis, bet vis neaišku kur.

Didžiausių pokyčių metas įvyko tuomet, kai save atradau savanorystėje. Savanoriaudamas buvau apsuptas panašių – paprastų bei švelnių – žmonių, kurie vienas kitam suteikė erdvę visiškam atsiskleidimui. Pasijaučiau savas ir tikras, iš lėto nusimetė mano noras įtikti kitiems ir pagaliau ėmiau mėgautis gyvenimu.

Didžiąją savo gyvenimo dalį skyriau gilesniam savęs pažinimui. Judėjau ten, kur jaučiau baimę ir nežinomybę. Giliai viduje žinojau, jog judėdamas ta kryptimi galėsiu sau ir kitiems atverti naujas galimybes. O jei kažkas ir nepasisekdavo, primindavau sau, kad net tuose sunkiausiuose gyvenimo etapuose galima rasti kruopelę šviesos ir pozityvumo.

Mano pirmosios patirtys su dvasinėmis praktikomis prasidėjo nuo Human Design. Nuo pat pirmo prisilietimo prie šios sistemos, savo viduje pajaučiau turintis gilesnę prasmę. Tai buvo lyg giliai pasislėpusio potencialo atpažinimas. Vis ieškodamas naujų vidinių suvokimų, atradau kažkokio neįprasto pavadinimo knygą, ir, ilgai netrukus, Genų Raktai tapo mano naujo gyvenimo dalimi. Esu tikras, jog šios knygos išmintis mano rankose atsidūrė ne atsitiktinai. Visi iššūkiai ir plačios gyvenimo puokštės patyrimai nebuvo bereikšmiai, o tik vedė mane link mano tikrosios gyvenimo prasmės.

Tikiu, jog kiekvieno mūsų aukščiausioji prasmė yra tiesiog būti – būti ir dalintis savo džiaugsmu, liūdesiu, išmintimi, bei meile su visais mūsų kasdienybėje sutiktais žmonėmis. Darydami šiuos paprastus veiksmus, galiausiai pradedame suvokti, jog gyvenimas galbūt turi mums paruošęs kai ką daugiau… ir jis ima atsiverti naujomis spalvomis.